Vilniaus pilių lankymo taisyklės

Atgal

Vilniaus pilių lankymo taisyklės

Vilniaus pilys saugomos kaip kultūrinis rezervatas. Greta mums įprastų, gero elgesio taisyklių (nešiukšlinti, netriukšmauti, negirtokliauti, nepiešti graffiti, laikytis kelio ir kitų informacinių ženklų) yra tokių taisyklių, kurios specialiai dedikuotos (skirtos) išsaugoti Vilniaus pilis. Tik nuo Jūsų priklauso, kiek dar ateities kartų (viena, dvi ar vis dėlto daugiau) galės grožėtis Vilniaus pilimis, Vilnios kalvomis ir slėniais.

  • Vaikčioti tik įrengtais takais (keliais, laiptais), važinėti tik keliais, o transporto priemones palikti tik ten, kur galima. Vilniaus pilys sulaukia labai daug lankytojų, todėl, norėdami nesusidurti ir neužsigauti, turite laikytis šios taisyklės. Be to, kultūriniame rezervate saugomos vertybės, kurios nėra matomos plika akimi, todėl vaikščioti, važinėti būtina skirtais takais, keliais, o transporto priemones reikėtų laikyti ten, kur jiems ir skirtos vietos.
  • Nejodinėti. Deja, Vilniaus pilys per kelis šimtus metų matė tiek daug žirgų, arklių ir kitų kanopinių keturkojų, bet šiandien pačios Vilniaus pilys nėra pritaikytos jodinėjimui. Taigi, teks savo žirgą palikti ir Vilniaus pilis įveikti pėsčiomis.
  • Nelaipioti ir nevažinėti (net dviračiais) šlaitais. Vilniaus pilys įsikūrusios kalvyne, kuriame šlaitai kaip Alpėse - labai statūs. Jeigu mes juos nuvažinėsime arba numindžiosime, juos tiesiog ištiks Gedimino kalno likimas - susiformuos nuošliaužos ir po keletą dešimtmečių tiesiog nebeliks kalvų, ant kurių stovėjo Vilniaus pilių statiniai.
  • Nelaipioti ant statinių ar jų liekanų, paminklų (statulų) ar atraminių sienučių. Visų pirma, galite užsigauti patys, o antra - laipiodami, važinėdami riedlentėmis, riedučiais - tiesiog ardote, laužote ar kitaip gadinate šiuos senovės ar meno objektus.
  • Nekasinėti, nerausti ar kaip nors kitaip žemėje daryti duobes. Vilniaus pilys - tai archeologinio paveldo objektas, kuriame istorinis archyvas yra ne kokioje nors lentynoje, bet - po žeme. Taigi, kasinėdami ar net savo augintiniui leisdami rausti duobes, tiesiog gadinate šį žemės archyvą. Tai būtų tas pats, kaip atėjus į biblioteką (t.y. saugomą teritoriją) iš senos ir retos knygos pradėti plėšyti puslapius.
  • Netrypti žolės (vejų), nekirsti, nelaužyti ir neskabinėti medžių, krūmų ir kitų augalų. Vilniaus pilyse stūkso seni medžiai, kurie vasarą suformuoja didžiulius šešėlius. Po tokiais medžiais užauginti gražią ir stiprią žolę prilygsta bananų auginimui Antarktidoje. Vilniaus pilys nėra parkas, todėl lipti, vartytis ar kitaip slampinėti po vejas, nėra geriausias būdas pasiekti ryšį su gamta. Tam yra skirti kiti Vilniaus miesto parkai. Be to, tam tikri medžiai, krūmai ir kiti augalai yra saugomi kaip gamtos paveldo vertybės, todėl laužyti, skabinėti ar kirsti būtų neprotinga, nes galite „užsidirbti“ net baudžiamąją atsakomybę.
  • Nekurenti laužų, kepsninių, nestatyti palapinių ar kitų įrenginių, skirtų poilsiui, sportui ar laisvalaikiui. Kurenant laužus ar kepsnines, galima padegti Vilniaus pilis, o montuojant palapines ar kitus įrenginius galima tiesiog sužaloti čia saugomas kultūros ar gamtos vertybes. Taigi, tai būtų neprotinga daryti, nes lygioje vietoje galite „užsidirbti“ net baudžiamąją atsakomybę.
  • Netvirtinti reklaminių ar informacinių plakatų, pranešimų. Gal ir būtų galima, tačiau 99,9 proc. pritvirtintų reklaminių ar informacinių pranešimų pamirštama nukabinti. Taip šie pranešimai tampa kabančios šiušklės ant stulpų, ant statinių ar kitų objektų. Tiesiog nustokite šiukšlinti. Apie renginį ar kitą informaciją tiesiog galite paskelbti Facebooke ar kitose mažiau teršiančiose aplikacijose.